Yra tokių dalykų, apie kuriuos žmonės nė nenutuokia, bet be kurių viskas sugriūtų. Kaip, pavyzdžiui, Krebso ciklas, kurio dėka mitochondrijos kuria energiją jūsų kūno ląstelėms, arba nebalansiniai įsipareigojimai, kurių dėka volstryto vunderkindai subankrotina didžiausias pasaulio korporacijas.
Mitochondrijos – tai tokios keistos bakterijos, kurios gyvena mūsų ląstelėse. Jos turi savitą DNR, kuris paveldimas iš mamos, nes netelpa spermatozoide. Jų dėka buvo atsekta, kad visi europiečiai yra kilę iš septynių propropropro…močiučių, vadinamų “Septynios Ievos dukterys”. (aut. past.)
Kodėl gi didžiausios pasaulio korporacijos sutinka būti subankrotintos? Ogi todėl, kad korporacijos neturi nuomonės ar galimybės pasisakyti prieš, ir viską sprendžia paprasti žmonės, motyvuoti metų galo premijos, kuri nuspręs, ar bus gausios Kalėdos ir ar bus galima pasipovinti prieš žmoną, kuri netyčia gal net prasitars, kad patenkinta.
Paimkime General Electric turbinų pardavimų diviziją 2000-aisiais. Ne ne niekur nebėkite, žinau, kad skamba kaip neįdomiausias dalykas pasaulyje, bet pabandykite perskaityti. Žodžiu, General Electric 2000-aisiais turėjo absoliutų monopolį turbinų srityje, bet vadovybė toliau spaudė pardavėjus augti dešimt procentų per metus. Kai jau esi pardavęs po turbiną kiekvienam įmanomam klientui, tai padaryti nelabai įmanoma. Sudie, premija, sudie, žmonos pripažinime. Nebent paskambinsi neseniai už milijoną nusipirkusiam turbiną klientui, ir pasakysi:
“Hey Džon, gal nori man dar porą šimtų gabalų už turbiną atseikėt?”
Džonas, ne iš kelmo spirtas, atsikirta:
“Hey Džeims, o už ką aš turėčiau tau porą šimtų gabalų atseikėt, tu šunsnuki?”
Džeimsas, apmokytas volstryto vunderkindų, argumento kišenėj neieško:
“Ogi todėl, kad aš tau tada turbinos garantiją pratęsiu nuo dešimt iki penkiasdešimt metų”.
Džonas pakuria Ekscelį, pasižiūri diskontuoto pinigų srauto modelį, ir mato, kad siūloma garantija verta pusės milijono, ir šaukia į telefono ragelį:
“Džeims, mano brangiausias drauge, aš tavo dėka gausiu didžiausią premiją savo gyvenime, tuoj darau pavedimą”.
Ir Džonas ir Džeimsas gauna premiją už uždirbtus įmonei pinigus. Džonas – todėl, kad jo įmonė supranta turbinos garantijos vertę. Džeimsas – todėl, kad General Electric duotąją garantiją vertina kaip dėmesio nevertą, neapibrėžtą nebalansinį įsipareigojimą.
Po keliolikos metų, kai Džeimsas jau seniai nebedirba General Electric, klientų aptarnavimo departamentas pradeda skųstis, kad trūksta biudžeto. Finansų departamentas iš pradžių nekreipia dėmesio, paskui užsako auditą, kuris parodo, kad turbinos po keliolikos metų pradeda byrėti, nes buvo suprojektuotos dešimčiai metų. Ir General Electric akcija nukrenta 50%.
Tarptautinės korporacijos nebalansiniai įsipareigojimai yra sukčiavimo kapavietė, kur galima užkasti bet kokią schemą, su sąlyga, kad šios padariniai neapsireikš bent gerus porą metų. Nori gauti premiją? Parduok garantijos pratęsimą už trečdalį kainos. Nori parduoti dešimt milijonų grafinių procesorių? Laiduok už pirkėjo finansavimą.
Neseniai rašiau, kaip haiperskeileriai sugebėjo sukurti pusantro trilijardo nebalansinių įsipareigojimų, skatindami dirbtinio intelekto duomenų centrų statybas. Akivaizdu, kad Jensen Huang, Nvidia generalinis, skaito mano įžvalgas, nes baisiai įsižeidė, ir panoro visiems parodyti, kieno didžiausia, nes per naktį buvo paskelbta, kad Nvidia nori garantuoti 250 milijardų JAV dolerių duomenų centrų statyboms. 250 milijardų JAV dolerių yra daugiau, nei šiuo metu Nvidia turi nepaskirstyto įmonės pelno. Bet tai taip pat būtų nebalansinis įsipareigojimas, kurio nesimatytų Nvidia ataskaitose, ir kuris neįtakotų artimos ateities pelno.
Tuo pačiu metu, tokios įmonės kaip Nvidia garantija padėtų duomenų centro statytojams gauti finansavimą (tikriausiai iš privačios skolos fondų), ir pirkti milijonus Nvidia grafinių procesorių, kurių kaina sudaro apie 40% dirbtinio intelekto duomenų centro samatos.
Žinoma, ko būtų verta Nvidia garantija tuo atveju, kai niekam nereikėtų dirbtinio intelekto duomenų centro paslaugų, kai 90% Nvidia verslo ateina iš dirbtinio intelekto duomenų centrų, yra įdomus klausimas. Bet koks normalus bankas ar save gerbianti kredito reitingų agentūra tokią garantiją trenktų į šiukšliadėžę per daug nesigilinę. Tik va, jau rašiau, kad per paskutinius kelis metus privačios skolos fondai atsisakė save gerbiančių kredito reitingo agentūrų paslaugų, ir aistringai pradėjo naudotis save negerbiančių kredito reitingo agentūrų paslaugomis. Idant galėtų klientų pinigus investuoti į visokį šūdą, pasiimti kuo didesnius komisinius, ir vėliau aiškinti, kad laikėsi visų įstatyme numatytų taisyklių, kai po kelių metų šūdų ugnikalnis neišvengiamai sprogs.
O šūdų ugnikalnis (pradedu gailėtis pasirinktos metaforos) jau pradėjo grėsmingai drebėti. Štai Beignet – Amazon 27-ių JAV dolerių milijardų dirbtinio intelekto finansavimo SPV (“Special Purpose Vehicle” – tai toks nebalansinis juridinis lavonas) obligacijų rizikos premija per paskutinį mėnesį šovė link dangaus. Rodos, rinka pradeda abejoti, ar tikrai buvo verta investuoti tris trilijardus į šimto milijardų apyvartos verslą.
Beignet prancūziškai reiškia “spurga”. Patirtis kužka, kad kuo durnesni finansinių machinacijų pavadinimai, tuo arčiau rūstaus dievo atsiųstas potvynis. (aut. past.)
Rodos, kad praėjus jau pusketvirtų metų nuo ChatGPT revoliucijos ir dirbtinio intelekto paradigmos, paprasti mirtingieji ir toliau nesupranta, koks nuostabus daiktas yra Nvidia grafiniai procesoriai, ir todėl Nvidia yra tiesiog priversta pirkti juos pati iš savęs. Įsipareigojimus sukišdama į nebalansą. (Velnias, lietuviškai tam net žodžio nėra – angliškai “off balance sheet” – aut. past.)
Prieš kelias dienas, Nvidia penkių metų kredito rizikos apsikeitimo sandoriai (angl. CDS – “credit default swaps”) kotiravo apie 0,4% per metus. Tai daug patraukliau, nei blogos kokybės hipotekų obligacijų CDS, kuriuos Maiklas Bury pirko “Didžiojoj Skoloj”.
Leave a Reply