Category: chronika

Kai 2025-ųjų sausio 27-tą dieną kinų įmonės DeepSeek aplikacija užėmė pirmą vietą Apple JAV AppStore, dirbtinio intelekto ekosistemą sukrėtė netikėtas šokas. R1 modelis buvo ypatingas tuo, kad pajėgumu lyginosi su geriausiais OpenAI ChatGPT modeliais, už dalelę kainos. O svarbiausia, tai buvo “atviras” modelis – bet kas galėjo parsisiųsti jo kopiją ir naudoti, kiek širdis geidžia, be jokių tarpininkų.

Nvidia akcijos kaina tą dieną smuko žemyn 16,4%. Rodės, JAV kuruojamas dirbtinio intelekto verslo modelis sugrius – jei galima tas pačias užduotis atlikti naudojant keliasdešimt kartų pigiau, t.y. naudojant tiek pat kartų mažiau resursų, akivaizdu, kad reikės keliasdešimt kartų mažiau infrastruktūros, duomenų centrų, grafinių lustų, ir t.t. O OpenAI rodės, jau tikrai tuoj kojas užvers.

Vakar vėlai vakare Lietuvos laiku Nvidia paskelbė savo paskutinio ketvirčio finansines ataskaitas. Rekordinė apyvarta, rekordinis pelnas, geriau nei tikėjosi analitikai, kaip visada. Iš pradžių akcijos kaina kiek pakrito, nes gal visi tikėjosi daugiau geriau, nei paskelbė, bet paskui šovė į viršų, kai Džensen Hvang, istorinis įmonės įkūrėjas generalinis, paskelbė, kad ateinančiais metais apyvarta išaugs visus 70%, o ne 45%, kaip tikėjosi analitikai.

Rinka reagavo teigiamai, todėl kol kas visi kalba apie teigiamus dalykus. Taip veikia mūsų beždžionės su pinigais protas. Bet norėčiau užbėgti įvykiams už akių ir pakalbėti apie visumą.

Efektyvios rinkos hipotezė (ERH) sako, kad bet kuriuo metu rinkos kainos tiksliai atspindi visą visų turimą informaciją, todėl niekas negali uždirbti pinigų iš rinkos nukrypimų, apsiginklavęs tik viešai prieinama informacija. ERH pasekmė dar yra tai, kad bet kuris Jonas Jonaitis, bandysiantis pergudrauti rinką, praras visus savo pinigus.

Retkarčiais ši ERH pasekmė apsireiškia stebėtinais būdais. Štai 2020-ųjų sausį, klausiausi žinių iš Kinijos, kur nauja baisi epidemija plito geometrine progresija – kas savaitę patrigubėdavo naujų susirgimo atvejų. Kai sausio pabaigoje buvo pranešta apie pirmus kovido atvejus Europoje ir JAV, man tapo akivaizdu, kad po poros mėnesių ateis pasaulio pabaiga. O rinkai, rodos, tai buvo nė motais. Taigi, padariau vienintelį logišką veiksmą – nusipirkau mėnesio termino akcijų indeksų pardavimo opcionų – t.y. pastačiau, kad per mėnesį akcijos nukris, nes tuoj tuoj visiems dašus, kad po poros mėnesių bus pasaulio pabaiga. Ir viską praradau, nes akcijos nukrito į bedugnę tik po pusantro mėnesio, kai mano opcionai jau nebegaliojo.

Yra tokių dalykų, apie kuriuos žmonės nė nenutuokia, bet be kurių viskas sugriūtų. Kaip, pavyzdžiui, Krebso ciklas, kurio dėka mitochondrijos kuria energiją jūsų kūno ląstelėms, arba nebalansiniai įsipareigojimai, kurių dėka volstryto vunderkindai subankrotina didžiausias pasaulio korporacijas.

Mitochondrijos – tai tokios keistos bakterijos, kurios gyvena mūsų ląstelėse. Jos turi savitą DNR, kuris paveldimas iš mamos, nes netelpa spermatozoide. Jų dėka buvo atsekta, kad visi europiečiai yra kilę iš septynių propropropro…močiučių, vadinamų “Septynios Ievos dukterys”. (aut. past.)

Kodėl gi didžiausios pasaulio korporacijos sutinka būti subankrotintos? Ogi todėl, kad korporacijos neturi nuomonės ar galimybės pasisakyti prieš, ir viską sprendžia paprasti žmonės, motyvuoti metų galo premijos, kuri nuspręs, ar bus gausios Kalėdos ir ar bus galima pasipovinti prieš žmoną, kuri netyčia gal net prasitars, kad patenkinta.

Per paskutinį ataskaitinį ketvirtį Google paskelbė, kad savo akcininkams uždirbo 62,6 milijardus JAV dolerių. Tai beveik dukart daugiau, nei per pirmajį 2025-ųjų ketvirtį (34,5 milijardai), ir beveik keturiskart daugiau, nei per pirmajį 2023-ųjų ketvirtį (16,4 milijardai).

Per paskutinius tris metus Google akcijos kaina beveik patrigubėjo – nuo 120 iki 356 JAV dolerių. Nepaisant to, akcijų analitikai vienbalsiai tvirtina, kad “Google akcijos seniai nebuvo tokios pigios”. Argumentas – kad vienas doleris investuotas į Google akcijas šiandien nuperka daugiau įmonės pelno, nei prieš tris metus.

2007-ųjų spalį jau virš metų dirbau jaunesniuoju investicinių fondų valdytoju. Mūsų komandos vadovas, akcijų specialistas, šventai tikėjo vertės investavimu, t.y., “pigių akcijų” pirkimu. Pigi akcija, mano tuometiniu supratimu, buvo ta, kurios P/E (price/earnings, arba kainos ir pelno santykis) buvo žemesnis, nei vidurkis – arba lyginant su panašiom įmonėm, arba su tos pačios įmonės rodikliais praeityje.

2007-ųjų spalį staiga atsirado nemažai pigių akcijų. Citigroup, Bank of America, BNP Paribas, Wachovia, Washington Mutual. Taip, tai buvo JAV bankai, ir priežastis, dėl kurios jų akcijos buvo atpigusios, buvo žinoma – prieš kelis mėnesius JAV buvo nuvilnijusi blogos kokybės hipotekų krizė. Bet rinka toliau kilo, naujienos Bloomberg’o ekrane vėl atrodė optimistiškai, o bankų ketvirtinės pelno ataskaitos toliau mušė rekordus. Taigi, pirkti Citigroup akciją su 20% nuolaida, kai “subprime” krizė šio banko pelno taip ir nesugebėjo paveikti, atrodė puiki proga.

Dar geresnė proga buvo pirkti 2007-ųjų lapkritį su 30% nuolaida, o 2008-ųjų pradžioje jau ir su 50% nuolaida.

Investuoti galima į bet ką, bet ne už bet kokią kainą.

2002-aisiais, subliuškus dotkomų burbului ir Sun Microsystems akcijoms nukritus 90%, buvęs įmonės generalinis direktorius Scott’as McNealy’is postringavo apie savo buvusios įmonės akcijų vertę :

Kai akcijų kaina lygi 10 kartų metinėms pajamoms, norėdamas jums per 10 metų grąžinti jūsų investiciją, turiu jums išmokėti 100% pajamų 10 metų iš eilės dividendais. Tai darant prielaidą, kad mano parduotų prekių savikaina yra nulinė, o tai labai sunku kompiuterių įmonei. Tai darant prielaidą, kad nėra jokių išlaidų, o tai išties sunku, turint 39 000 darbuotojų. Tai darant prielaidą, kad aš nemoku mokesčių nuo pelno, ir kad jūs nemokate mokesčių nuo gautų dividendų, kas gana nelegalu. Ir tai darant prielaidą, kad per ateinančius 10 metų neinvestuodamas nei cento į tyrimus ir plėtrą, galiu išlaikyti dabartinį pajamų lygį.

Iš tiesų, pirkti akcijas už 100 eurų, kai vienai akcijai tenka 10 eurų pajamų, ir galbūt kokie 2 eurai pelno, nėra labai protinga. Tikriausiai racionaliau investuoti į valstybines obligacijas su 3-4% pajamingumu. Dažniausiai investuotojai taip ir daro.

Visuotinio įsiskolinimo matas Lietuvoje yra apie tris kartus mūsų BVP. Valstybės skola yra apie 40% BVP, įmonių įsiskolinimas dar 40% BVP, finansinių įstaigų įsipareigojimai – 165% BVP, NT paskolos gyventojams – dar 20% BVP, ir tt. Viską sudėjus, gaunasi trys karta BVP.

Prisiminkite – vieno žmogaus skola yra kito žmogaus turtas. Jei savo vertybinių popierių sąskaitoje turėtumėt porą milijonų eurų Lietuvos valstybės obligacijų, negalvotumėt, “kaip baisu, kiek prasiskolinusi mūsų valstybė”. Iš tiesų juk mąstytumėt, kad galite jau kaip ir į pensiją išeit.

Trys kartai BVP. Ar gerai, ar blogai? Kaip pažiūrėsi. Palyginimui, Prancūzijos visuotinis įsiskolinimas yra virš devynių kartų BVP. Ir ne, Prancūzija nebankrutuoja. Tiesiog prancūzai daug daugiau vienas kitam skolina, visokiais įdomiais būdais – pensijų fondai turi didelių įsipareigojimų gyventojams, bet tuo pačiu metu supirkinėja bankų gyventojams išduotas NT paskolas. Užburtas, stebuklingas ratas.

Kaip įmanoma, kad Prancūzija nesugriūna su triskart didesne įsipareigojimų raizgalyne, nei Lietuva? Laikas trumpam anekdotui.

Vakar kalbėjausi su senu pažystamu iš Valstryto – vadinkime jį Tomu. Visą gyvenimą dirbo su obligacijomis, ir išgyveno jau gal net tris rinkos ir ekonomikos ciklus. Neapsakomai nuoširdus, optimistiškas, doras, draugiškas žmogus, nors prie žaizdos dėk. Turi dvi atžalas koledže, o JAV tai nepigu.

“Nepatikėsi, ir vėl dalyvauju burbulo pūtime. Liko dvi savaitės iki mūsų pirmo pusės milijardo duomenų centro finansavimo etapo uždarymo. Meldžiuosi, kad tik rinka iki tol nesugriūtų.”

Galų gale atėjo tas momentas, kurio Tomas laukia jau dvidešimt metų. Dabar gyvename tame trumpame periode, per kurį Tomas užsidirbs tiek pinigų, kad užteks sumokėti už visas vaikų studijas. Užsidirbs jis per tarpininkavimo mokestį, už tai, kad per ilgus ir nuobodžius dešimtmečius užsitarnavo rinkos antpečius, ir kad juo šiandien galima pasitikėti kaip finansinio sandorio vykdytoju.

Akcijų rinkos pasiekė naujas aukštumas. Naujas aukštumas pasiekė ir kaina, kurią investuotojai sutinka mokėti už kiekvieną įmonių uždirbtą eurą.

Finansų analitikai tvirtina, kad akcijos nėra “brangios” – t.y., yra normalu, jog akcijos kyla, nes įmonių pelnas taip pat greitai auga. Supraskite, mieli investuotojai, įmonių maržos auga, kiekvienas uždirbtas euras ir doleris atneša vis daugiau pelno. Viskas gerai.