Apie pasitikėjimą

Visuotinio įsiskolinimo matas Lietuvoje yra apie tris kartus mūsų BVP. Valstybės skola yra apie 40% BVP, įmonių įsiskolinimas dar 40% BVP, finansinių įstaigų įsipareigojimai – 165% BVP, NT paskolos gyventojams – dar 20% BVP, ir tt. Viską sudėjus, gaunasi trys karta BVP.

Prisiminkite – vieno žmogaus skola yra kito žmogaus turtas. Jei savo vertybinių popierių sąskaitoje turėtumėt porą milijonų eurų Lietuvos valstybės obligacijų, negalvotumėt, “kaip baisu, kiek prasiskolinusi mūsų valstybė”. Iš tiesų juk mąstytumėt, kad galite jau kaip ir į pensiją išeit.

Trys kartai BVP. Ar gerai, ar blogai? Kaip pažiūrėsi. Palyginimui, Prancūzijos visuotinis įsiskolinimas yra virš devynių kartų BVP. Ir ne, Prancūzija nebankrutuoja. Tiesiog prancūzai daug daugiau vienas kitam skolina, visokiais įdomiais būdais – pensijų fondai turi didelių įsipareigojimų gyventojams, bet tuo pačiu metu supirkinėja bankų gyventojams išduotas NT paskolas. Užburtas, stebuklingas ratas.

Kaip įmanoma, kad Prancūzija nesugriūna su triskart didesne įsipareigojimų raizgalyne, nei Lietuva? Laikas trumpam anekdotui.

2011-ųjų kovą, per patį Arabų Pavasario įkarštį, JAV reitingų agentūra Standard & Poors sumažino prancūzų cemento giganto Lafarge reitingą nuo BBB- iki BB+. Lafarge buvo daug investavusi Egipte, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, ir neramumai tikrai nepadėjo persiskolinusiai korporacijai. Problema ta, kad BB+ reitingas – nebe vadinamojo “investicinio lygio”, ir daugelis Lafarge įsipareigojimų turėjo specialias sąlygas, kurios drastiškai keitėsi, praradus investicinį reitingą. Visų pirma, prancūzų gigantas BNP buvo paskolinęs Lafarge du milijardus eurų per kredito liniją, kurią staiga reikėjo grąžinti.

Lafarge akcija, listinguojama dar nuo 1924-ųjų, Paryžiaus biržoje smuko žemyn. Įmonės finansų departamentą apėmė panika. Analitikai bėgiojo praradę nuovoką ir išdegę akis, verslo kanalai pradėjo spėlioti – negi šis Prancūzijos pramonės simbolis gali imti ir bankrutuoti?

Apie trečią valandą iš pietų grįžo Bruno Lafont, Lafarge valdybos prezidentas ir generalinis direktorius. Susidomėjęs paklausė, kas gi čia vyksta, kodėl tokia suirutė ofise. Sužinojęs apie S&P daungreidą ir BNP kredito linijos žlugimą, mandagiai padėkojo už informaciją, nuėjo į savo kabinetą, ir paskambino Michel Pébereau, BNP valdybos prezidentui. Linksmai porą minučių pabajeriavo – kaip priklausoma Prancūzijoje – ir tada priėjo prie reikalo.

Du amžius statome Prancūziją kartu, Mišeli. Kartu iškasėme Suezo kanalą – jūs davėte pinigus, o mes cementą. Ir ką, dabar dėl kažkokių suskių amerikiečių viskas turi baigtis?

Po poros valandų dviejų milijardų eurų kredito linija buvo pratęsta, be sąlygų. 2015-aisiais Lafarge susijungė su Holcim, ir iki šiandienos sėkmingai tęsia savo veiklą. O galėjo būti kitaip.

Pasaulis sukasi ne dėka kontraktų ir sąlygų ir taisyklių ir terminų. Iš tiesų viskas pagrįsta pasitikėjimu. Pasitikėjimas ateina su laiku. Prancūzijos įmonės ir institucijos turėjo tūkstantį metų, kad išaugintų tokio lygio pasitikėjimą viena kita, kad galėtų sau leisti apsiraizgyti devynių BVP masto įsipareigojimų tinklu, ir nesugriųti. O Lietuva – jauna valstybė, dar tik pradedame atidirbinėti savo vidinius santykius, bendradarbiavimą vieni su kitais.

Pasitikėjimas kaip juokas – jis užkrečiantis, ypatingai todėl, kad su juo ateina ir pinigai. Kuo labiau auga pasitikėjimas, tuo daugiau atsiranda pinigų. Galima sudaryti ilgesnius kontraktus, užsakyti daugiau prekių, planuoti didesnius pardavimus. Ekonomistai drąsiai prognozuota spartesnį ekonomikos augimą, verslininkai drąsiai planuoja didesnį pelną, o investuotojai drąsiai tikisi tolesnio akcijų kaino augimo.

Šiuo metu esame visuotinio pasitikėjimo apogėjoje, link kurios kopėme apie 15 metų, nuo pat 2009-tųjų dugno. Užkopėme į tokias pasitikėjimo aukštumas, kad nieko nebekvestionuojame. Tik pagalvokit – žmonės šiandien tiki, kad kažkokia dar neatrasta technologija – “dirbtinis intelektas” – sugebės kažkaip uždirbti tiek pinigų, kad pateisins trilijardines korporacijų vertes. Kad šimtai milijardų, investuotų į dar tik statomus duomenų centrus, kažkaip atsipirks. Kad vartotojai sutiks mokėti už skaitmeninę papūgą, aklai atkartojančią tai, ką kažkur kažkada perskaitė internete. Norime tikėti, kad jau tuoj tuoj skaitmeninė papūga įgaus sąmonę ir kritinį mąstymą.

Štai kokias pasitikėjimo aukštumas pasiekėme. Ar tikrai manome, kad galime kilti dar aukščiau?

Biržos jau pradėjo birėti. Ir ne dėl skaitmeninės papūgos kaltės – ji tik simptomas. Biržos byra todėl, kad blėsta pasitikėjimo euforija, ir pradėjome kvestionuoti įrankį, kurio dėka finansų pasaulis per paskutinį dešimtmetį sugebėjo stebuklingai pateisinti mūsų perdėtus grąžos lūkesčius – privataus kapitalo fondus, ir visų pirma privatų kreditą. O tai – pasitikėjimo pabaigos pradžia.

Dabar esame 2007-ųjų šešėlinių bankų finansinės inžinierijos viršūnėje, ant kurios dar buvo užkrauta 2000-tųjų interneto burbulo manifestacija. Kaip ir 2007-iaisiais, Volstrytas prikūrė trilijardus nereguliuojamų įsipareigojimų. Kaip ir 2000-taisiais, perdėti lūkesčiai pakėlė akcijų rinkas į nebepateisinamas aukštumas.

Kad akcijų vertinimo matai grįžtų atgal į ilgalaikius vidrukius, reikėtų, kad akcijos nukristų apie 50-60%. Kalbu tik apie vidurkį; jei statome ant to, kad akcijų vertinimai pasieks didžiųjų krizių nuolaidas, akcijos nukris 70-80%. Skamba nesąmoningai, absurdiškai – bet tik todėl, kad šiandien vis dar esame pilni pasitikėjimo. Bet pasitikėjimas – tik vienas iš žmogiškų jausmų. Yra dar baimė, pyktis, liūdesys. Visi šie jausmai turi savo vietą ir laiką. O laikai keičiasi.

Kai pasakau, kad akcijos kris 60%, mano pašnekovai arba netiki, arba pyksta. Juk toks kritimas paneigtų visas teorijas, visus lūkesčius. Negalėtume išeiti anksčiau laiko į pensiją, sugriūtų institucijų biudžetai, bankrutuotų įmonės, daugybė žmonių atsidurtų ant ledo.

Bet kam pyti? Kas čia tokio neįtikėtino? Tiesiog grįžtume atgal į ilgalaikį vertinimo vidurkį. Pasaulis nesugriųtų. Vėl viskas veiktų normaliomis, ne burbulo sąlygomis.

Rodos, po 15 metų be krizės, šiandien visi tiesiog darome prielaidą, kad normalios sąlygos ir yra burbulas, kai viskas auga 10% per metus, ir neįmanoma pralošti.

O tai jau nenormalu.