Vakar kalbėjausi su senu pažystamu iš Valstryto – vadinkime jį Tomu. Visą gyvenimą dirbo su obligacijomis, ir išgyveno jau gal net tris rinkos ir ekonomikos ciklus. Neapsakomai nuoširdus, optimistiškas, doras, draugiškas žmogus, nors prie žaizdos dėk. Turi dvi atžalas koledže, o JAV tai nepigu.
“Nepatikėsi, ir vėl dalyvauju burbulo pūtime. Liko dvi savaitės iki mūsų pirmo pusės milijardo duomenų centro finansavimo etapo uždarymo. Meldžiuosi, kad tik rinka iki tol nesugriūtų.”
Galų gale atėjo tas momentas, kurio Tomas laukia jau dvidešimt metų. Dabar gyvename tame trumpame periode, per kurį Tomas užsidirbs tiek pinigų, kad užteks sumokėti už visas vaikų studijas. Užsidirbs jis per tarpininkavimo mokestį, už tai, kad per ilgus ir nuobodžius dešimtmečius užsitarnavo rinkos antpečius, ir kad juo šiandien galima pasitikėti kaip finansinio sandorio vykdytoju.
Tas momentas, tas trumpas periodas – tai burbulo viršūnė, kai visi išdegę akis skuba sukirsti rankomis, pasirašyti sutartis, kai sąlygos nebesvarbios, kai niekas nebežiūri finansinių projekcijų, niekas nebeskaito prospektų. Nes visi supranta, kad tai burbulas, kuris tuoj subliūkš, ir tada vėl reikės laukti dešimtmečio, kad turėtum šansą normaliau užsidirbti.
Rinkos šiuo momentu nebekyla, nes to nebereikia – juk jau pasiekėme kritinę masę, perėjome negrįžimo tašką, galų gale persikėlėme į tą nuostabią dimensiją, kur logika ir racija nebeveikia. Tai dimensija, kur buvo pastatytos piramidės (tos tikros, egiptietiškos), kur pasaulis buvo apraizgytas milijonais mylių optinių kabelių, kur dykumose buvo pristatyta miestų, ir į kosmosą tuos bus išskraidinami duomenų centrai, kurie gers saulės vėją, kad efektyviau mums generuotų Styveno Havkingo salto video. Tai dimensija, kur pinigai nebeturi vertės ir prasmės, kur eilinis žmogus, metų metus taupęs skatiką po skatiko, vaikui Lidle rinkdamas pigesnį jogurtą, staiga nusprendžia visas savo santaupas sužerti į akcijas kažkokios įmonės, kurios net pavadinimo vakar nežinojo.
Mėgaukitės šiuo momentu, nes jis unikalus. Tokia visuotinė transo būsena mūsų civilizacijos pasiekiama gal tik kartą per dešimtmetį. Ir po kiekvieno tokio momento be išimčių seka baisingos pagirios, kai pinigai staiga vėl pradeda turėti prasmę ir stebėtinai didelę vertę.
Tada mes atsitokėsime, ir aiškinsime vieni kitiems, kad buvo akivaizdu, kad viskas sugrius, kad buvo akivaizdu, kad įmonė, kuri neturi sveiko supratimo, kaip iš viso uždirbti pinigų, negalėjo pažadėti visiems sumokėti pusantro tūkstančio milijardo dolerių už duomenų centrų paslaugas.
Tada mes atsitokėsime, ir bandysime kažkaip, kažkam, už kažkokią kainą parduoti Tomo sukurptas obligacijas, finansavusias niekam nebereikalingą duomenų centrą. Ir tada kažkam reikės su kepure rankoje eiti pas svarbų žmogų, jam patikėjusį valdyti savo milijardus, ir lemenančiu balseliu aiškinti, kad dabar rinka nėra pačios geriausios būklės, ir kad gal geriau truputį palaukti, gal atsigaus, nes šiuo metu, deja, tų milijardų nebelabai yra.
Ir pyks svabus žmogus, rėks ant vargšo investicijų valdytojo, kurį vos prieš kelis mėnesius spaudė pirkti kuo pajamingesnes obligacijas, nes kapitalas turi dirbti. Ir atsikeršys ant tūkstančių savo darbuotojų, mažindamas algas ir etatus. Ir vargs paprasti žmonės, ir dar pigesnį jogurtą pirks savo vaikui Lidle. O sunkiausia tai juk bus dėl sugriuvusių lūkesčių, kad gyvenimas galų gale tuoj bus geresnis.
O tada ateis politikų metas sužibėti, ir pradėti girdyti ekonomiką vaistas nuo pagirių. Tie vaistai – tai pinigai. Bus prispausdinta daug pinigų, labai daug. Per visas praėjusias krizes, marą ir karą, sukūrėme daug naujų būdų, institucijų ir precedentų, kaip girdyti ekonomiką pinigais. O tada tai pinigai tikrai praras prasmę ir vertę, ilgiems laikams.
Bet visų pirma, bus pagirios. Bus sunku, labai sunku. Bet kai bus sunku, visada prisiminkite, kad vaikui iš tiesų reikia ne brangaus jogurto, o meilės.
Tik prašau, susimildami, nekaltinkite Tomo. Jis irgi turi vaikų. O koledžas brangus.
Leave a Reply