Niekas nežino, kodėl akcijų kainos kyla ar krenta. Ir ne tik akcijų. Aukso, obligacijų, naftos, meno, nekilnojamojo turto – visų šių vertingų dalykų kainos šokinėja aukštyn ir žemyn, ir niekas nežino, kodėl.
Tikriausiai teko ne kartą girdėti šiuos bulvarinių skaitalų lygio memus, kuriais dažniausiai bandoma “paaiškinti” rinkų kilimą:
Kainos kyla, nes pirkėjų daugiau nei pardavėjų.
Ne, nėra daugiau pirkėjų ar pardavėjų. Pirkėjų visada yra lygiai tiek pat, kiek pardavėjų, nes kiekvienam pirkėjui reikia pardavėjo, ir atvirkščiai – kitaip sandoris tiesiog neįvyktų.
Kainos kyla, nes per daug nesuinvestuotų pinigų.
arba
Kainos kyla dėl pinigų srautų į akcijas / NT / bitkoinus.
Ne, nėra “per daug neinvestuotų pinigų”. Kai kas nors savo pinigus investuoja, kitas tuos pinigus gauna mainais už parduotą investiciją, ir neinvestuotų pinigų lieka lygiai tiek pat. Dėl tos pačios priežasties nėra “pinigų srauto į [akcijas / NT / bitkoinus / pakabukus su gėlyte]”. Pinigai niekur nedingsta, bitkoinas nesuvalgo pinigų, kai jį kažkas nuperka. Pinigai tiesiog peršoka iš vienos sąskaitos į kitą, ir tiek.
Šimtai tūkstančių žurnalistų ir analitikų visas savo karjeras pašvenčia kainų racionalizavimui, analizavimui, aiškinimui, bet iš tikrųjų niekas nežino, kodėl kainos yra tokios, kokios yra. Gal ir pasitaiko retkarčiais kokia išimtis – pavyzdžiui, kai 2022-ųjų sausį Microsoft’as paskelbė, kad perka Activision Blizzard, $ATVI akcija akimirksniu liuoptelėjo nuo 65 iki 85-ių JAV dolerių. Čia gana aiški ir paprasta situacija, kai visi “žinojo”. Bet kodėl akcijos kaina pakilo tik iki 85-ių, jei po ilgų derybų ir konkurencijos tarybų spardymosi, Microsoft’as galų gale sumokėjo visus 95?
Niekas nežino.
Ir tai yra labai baisu. Tik pagalvokite.
Visa mūsų ekonomika paremta rinkos kainomis. Investicijos, pelnai, nuostoliai, valstybės biudžetas, mokytojų ir policininkų atlyginimai, mokesčiai, subsidijos, viskas priklauso nuo naftos kainų, palūkanų lygio (tai yra obligacijų kainų), akcijų kainų, ir tt. Eilinio Lietuvos piliečio atlyginimas, tikimybė ryt neprarasti darbo, susimokėti už būsto paskolą, ar vakare ramia širdimi nupirkti vaikui jogurto Lidle, taip pat priklauso nuo rinkos kainų.
Pavyzdžiui, šiandien naktį, kiek prieš vidurnaktį Lietuvos laiku, Nvidia – didžiausia pasaulio įmonė matuojant pagal rinkos kapitalizaciją (t.y. akcijos kainą padaugintą iš išleistų akcijų skaičiaus), paskelbs ketvirčio veiklos rezultatus. Analitikai tikisi, kad Nvidia finansų direktorius pasakys, jog įmonė per praėjusį ketvirtį uždirbo 1,25 dolerio per akciją, ir kad ketvirčio apyvarta išaugo iki 55 milijardų JAV dolerių. Rinkos, savaime suprantama, tikisi, kad tikri rezultatai bus geresni, nei tikisi analitikai. Bet niekas nežino, ar Nvidia akcijos kaina kris, ar kils, net jei Nvidia paskelbs geresnius rezultatus, nei tikisi analitikai. Štai prieš porą savaičių Palantir paskelbė tikrai geresnius rezultatus, nei tikėjosi analitikai, o Palantir akcijos kaina nuo tada nukrito visus 20%.
Net jei Nvidia paskelbs neįtikėtinus veiklos rezultatus, visai gali būti, kad po trumpo akcijos kainos šūvio į viršų, akcijos kaina pradės kristi, nes kritinė masė investuotojų nuspręs, kad tai geriausias ketvirtis, kurio buvo galima tikėtis, ir toliau tikėtinai nebebus taip gerai. Nvidios akcijos kainai krentant, kiti investuotojai išsigąs, kad tai blogas ženklas, ir pradės pardavinėti Microsoft, Google, Amazon akcijas, nes šios identifikuojamos kaip “dirbtinio intelekto” bangą pagavusios įmonės. Kelias valandas šių įmonių akcijų kainos pasvyruos, kol jas supirkinės rinkų algoritmai ir kiti investuotojai, bet gale ir jos pradės kristi. Ir visai gali būti, kad rinkose susidarius metaforinei sniego lavinai, Naujuosius sutiksime rinkų kracho nuotaikomis, net ir niekuom su Nvidia nesusijusios įmonės bus priverstos peržiūrėti biudžetus ir augimo projekcijas, stabdyti pirkimus ir atleisti darbuotojus, ir 2026-aisiais išgyvensime šlykščią ekonominę krizę.
Kodėl? Niekas nežino.
Gal ir gerai, tada, kad iš tiesų beveik niekas apie tai ir negalvoja, nes diena dienon gyventi tokioje nežinomybėje žmonėms būtų tikriausiai per daug sunku.
Po poros savaičių vyks JAV centrinio banko spaudos konferencija, per kurią banko prezidentas Žėromas Povelas paskelbs naują JAV trumpalaikių palūkanų lygį (toks kaip JAV Euriboras), o koks jis bus, taip pat niekas nežino – 50/50 tikimybė, kad sumažins, 50/50, kad ne. Tai pirmas atvejis per ilgą laiką, kai likus tiek nedaug laiko iki “Fedo” spaudos konferencijos rinkos ant tiek neužtikrintos dėl JAV centrinio banko veksmų. Bet kokiu atveju bus siurprizų. O kaip tas siurprizas bus priimtas rinkos, irgi nežinia. Sumažins – gali būti, kad rinkos apsidžiaugs, nes žemesnės palūkanos visada gerai, bet taip pat gali būti, kad rinkos išsigąs, nes “o ką, jei centrinis bankas žino, kad kažkas negerai ekonomikoje, ir todėl mažina palūkanas?”
Penkiolika metų gyvenome augančių turto kainų režime, kuris užliūliavo ir sukūrė rekordinį saugumo ir užtikrintumo jausmą. Per tą laiką pasaulio ekonomiką apraizgėme neįtikėtinai sudėtinga raizgalyne finansinių įsipareigojimų, kurių apimties niekas nežino ir nesupranta. Niekas nežino, kiek tai gali tęstis.
Niekas nežino. Bet prisiminkite – jei panikuoji pirmas, tai nesivadina panika.
Leave a Reply