Olandiška liga – tai ekonominis reiškinys, kai didelis ir staigus pajamų iš vieno sektoriaus (dažniausiai žaliavų – naftos, dujų, mineralų) padidėjimas sukelia neigiamas pasekmes visai ekonomikai.
Terminas atsirado po to, kai olandai 1959 m. atrado Groningeno dujų telkinius ir pradėjo juos eksploatuoti. 1960–1970 m. Nyderlandai staiga tapo viena didžiausių gamtinių dujų eksportuotojų Europoje. Į šalį plūstelėjo milžiniškos eksporto pajamos, kas sukėlė guldeno stiprėjimą. Vietinės pramonės eksportas tapo per brangus, ir nepaisant milžiniško pinigų srauto, prasidėjo ekonominė krizė.
JAV patiria kitokią „olandiškos ligos“ formą. Tai taip pat pasireiškia per stiprią valiutą ir nesustabdomą pinigų srautą į šalį, kuris iškreipia ir silpnina ekonomiką. Amerikietiškos ligos priežastis – JAV dolerio kaip rezervinės valiutos statusas.
JAV ekonomika nuo 1980-ųjų veikė prekybos disbalanso režimu, kai eksportai chroniškai mažesni už importus. Eilinė šalis tokios „prabangos“ ilgai sau leisti negalėtų – labai greitai jos valiuta nuvertėtų, importai pasidarytų per brangūs, o vidinės pramonės konkurencingumas padidėtų. Disbalansas išnyktų – sumažėtų importai ir padidėtų eksportai.
Tik va, įsikišo Volstrytas, ir pradėjo kepti investicinius pasiūlymus, kaip šalys, gaunančius kalnus dolerių iš savo eksportų į JAV, juos investuodamos galėtų užsidirbti dar daugiau dolerių. Kadangi užsidirbti nieko nedarydami nori visi, staiga paaiškėjo, kad daug patraukliau yra dolerius investuoti atgal JAV, nei juos parduoti už kažkokius nusususius frankus, kronas ar jenas.
Užsivedė finansinis „amžinasis variklis“: vis didėjantis prekybos disbalansas maitino amerikietiškas akcijų biržas, JAV tapo vieta, kur lengviausia gauti investiciją, o JAV doleris atsisakė kristi. Vertybiniai popieriai tapo populiariausia amerikietiška preke, o Volstrytas galėjo „kepti“ jų neapribotais kiekiais. Nesibaigiantis dolerių srautas grįždavo į šalį ir ieškojo investavimo galimybių, kurias Volstrytas nukreipė į pramonininkų, inovatorių ir atsitiktinių sukčių bankų sąskaitas.
Finansinį amžinajį variklį netruko pastebėti politikai. Paprasčiausias būdas gauti rinkėjų balsus – juos nupirkti, žadant didesnes pensijas, pašalpas, socialinį būstą. Biudžeto deficitas pradėjo augti. 1960-69 deficitas buvo apie -0,7% BVP, 8-tame dešimtmetyje tapo -1,9% BVP, 9-tame dešimtmetyje -3,8%, o štai nuo 2020-ųjų jis siekia neįtikėtinus -8,8% BVP.
Eilinėje šalyje neatsakingas politikų išlaidavimas greitai baigtųsi, nes augantis biudžeto deficitas stumtų į viršų ilgalaikes palūkanas, infliaciją ir destabilizuotų valiutos kursą. Tik ne JAV, kur nesibaigiantis dolerių srautas į Volstrytą užtikrina, kad tiek palūkanos, tiek dolerio kursas išliktų stabilūs.
O kaipgi su infliacija?
Prieš kelias dienas ekonomistas Maiklas Grynas publikavo kontraversišką analizę, kurioje teigia, kad amerikiečių šeimos su dviem vaikais pajamos, prilygstančios skurdo ribai, yra apie 140 000 dolerių per metus.
Jo analizė argumentuoja, kad šeima su dviem vaikais ir 35 000 dolerių pajamomis (akivaizdūs skurdžiai JAV) nemoka mokesčių, gauna socialinį būstą, nemokamą sveikatos draudimą ir maisto talonus. Vienas iš tėvų dažniausiai nedirba, prižiūri vaikus ir tvarko namus, todėl nepatiria su darbu susijusių išlaidų.
Šeima su 140 000 dolerių pajamomis statistiškai turi abu tėvus dirbančius, todėl patiria šias privalomas papildomas išlaidas:
- Vaikų priežiūra – 32 000 dolerių
- Mokesčiai – 20 000 dolerių
- Būstas – 20 000 dolerių
- Su darbu susijusios išlaidos – 15 000 dolerių
- Sveikatos draudimas – 10 000 dolerių
Susidaro 100 000 dolerių papildomų privalomų išlaidų (net neskaičiuojant aukštesnio išsilavinimo paskolos grąžinimo, o tam, kad tiek uždirbti, tikriausiai reikia baigti universitetą). Taigi šeimos, uždirbančios 140 000 dolerių per metus, finansinė situacija yra panaši į šeimos, gaunančios 35 000 dolerių.
Gryno argumentas – infliacija nėra tik augančių kainų fenomenas. Tikroji infliacija, kaip ją jaučia dauguma žmonių, susijusi su visuomenės ir ekonomikos pokyčiais: atsiranda naujų privalomų išlaidų, kurių tradicinė infliacijos formulė nematuoja. Ekonomika auga, bet pragyvenimo lygis – ne.
Amerikiečiai, kurie prarado darbus gamykloje, nes ši išsikėlė į Kiniją, nuėjo auginti kitų amerikiečių vaikų, nes tie kiti amerikiečiai nebesugebėjo išgyventi tik iš vieno iš tėvų atlyginimo. Ekonomika išaugo, bet sukurtos vertės kiekis sumažėjo, nes gamykla užsidarė. Amerikiečių atlyginimai išaugo, bet jie gamina mažiau, ir gyvena blogiau.
Štai jums “amerikietiška liga” – per stiprus doleris pavertė JAV pramonę nekonkurencinga, gamyklos išsikėlė į Kiniją, o darbą gamykloje praradę amerikiečiai persiorientavo į vidinę ekonomiką – dirba kirpėjais, auklėmis, padavėjais. Šių vidinių paslaugų kaunos išaugo (Baumolio efektas), kiekis padaugėjo, ir vidutiniškai visi gyvena blogiau.
Dabar įsivaizduokite, kaip turi jaustis tos 140 000 dolerių per metus uždirbančios šeimos tėvai. Viską darė pagal taisykles – studijavo universitete, darė karjerą, gimdė vaikus. O nuėję į parduotuvę mato, kaip jų dykaduoniai kaimynai perka tą patį, kaip ir jie, tik už viską moka maisto talonais. Jie nuoširdžiai niršta, nes mato, kad socialinė sutartis, kuria parėmė savo gyvenimo sprendimus, juos išdūrė. Kaip rašo Maikas Grynas, ar tikrai nuostabu, kad amerikiečiai išrinko Donaldą Trumpą?
O ką gi daro Donaldas Trumpas? Neįtikėtina, bet iš tiesų bando JAV išgydyti. Bando pramonę pargabenti atgal namo, sumažinti biudžeto deficitą, sumažinti prekybos disbalansą. Bando atgrasinti užsieniečius nuo investavimo į JAV. Bando numušti dolerio kursą.
Trumpas bando išgelbėti amerikiečių socialinę sutartį.
Problema ta, kad visas likęs pasaulis taip pat prisiderino prie JAV sistemos. Kinija savo visuomenės stabilumą pastatė ant prielaidos, kad viską, ką pagamins jų gamyklų darbininkai, nupirks amerikiečiai. Gaminti reikia vis daugiau, ir kai Trumpas grąsina, kad nebepirks kinų prekių, stengdamasis išgelbėti amerikiečių socialinę sutartį, kinų valdžia mato mirtiną pavojų, kad sugrius jų pačių socialinė sutartis su visuomene.
Pusę amžiaus pasaulis gyveno prielaida, kad amerikiečiai nupirks viską, ką pagaminsime, o mes mainais dar ir uždirbsime iš jų sumokėtų dolerių, šiuos investuodami atgal į JAV. Akivaizdu, kad šio finansinio amžinojo variklio avarinės lemputės jau kurį laiką grėsmingai dega. Ir greitai visas variklis subyrės.
Leave a Reply