Rinkų paskirtis – rasti teisingiausią, efektyviausią kainą finansiniams instrumentams, nuo akcijų, obligacijų, iki žaliavų, elektros ir orų prognozių. Tai vieta, kur susirenka ir susikerta viso pasaulio nuomonės, pinigai, lūkesčiai ir baimės. Begalinių nesutarimų, išsiskiriančių nuomonių ir derybų vieta, kur visada laimi tas pats – kaina.
Kainos esmė yra ta, kad yra tiek pat žmonių, kurie galvoja, jog ji kils, kiek kad tų, kurie galvoja, jog ji kris. Tai yra tas pusiausvyros taškas, kuris suderina visas prieštaraujančias nuomones, ir susumuoja į vieną neginčijamą piniginį matą.
Retkarčiais nutinka, kad žmonių nuomonė apie kažkokio finansinio instrumento kainą trumpam išsikreipia ir visi pradeda galvoti, jog ji kils (arba atvirkščiai, kris). Tai – finansinių burbulų priežastis, kai rinkos kainodaros mechanizmas laikinai nebeveikia. Tokie fenomenai pasitaiko nedažnai, ir net ir tada apima tik ganą mažą, specifinę finansinių instrumentų nišą – tulpių svogūnėlius, geležinkelių akcijas, auksą, interneto bendrovių akcijas, ilgalaikes valstybines obligacijas, ir tt.
Todėl ypatingai nuostabu, kad šiandien visų žmonių nuomonė sutampa dėl vienos kainos, kuri valdo absoliučiai visus finansinius instrumentus – pinigų kainos. Visi tvirtai įsitikinę, kad pinigų kaina kris, kitaip tariant, kad infliacija augs. Tuo remiami visi lūkesčiai, projekcijos, planai ir veiksmai.
Įvardijama priežastis taip pat yra vieninga – per daug prispausdinta pinigų, per daug susikaupė skolų, per dideli biudžetų deficitai, ir vienintelis būdas visa tai išspręsti – infliacija, kuri sudegins įsipareigojimus, ir vėl galėsime visi gyventi ilgai ir laimingai. Infliacija taip pat išspręs aukštus akcijų, nekilnojamojo turto, žemos kokybės obligacijų vertinimus, nes visi pradėsime uždirbti geriau, išleisti daugiau, o rytojus bus šviesus ir rožėmis klotas.
Tikroji priežastis, kodėl visi tiki, kad infliacija augs – tai vienintelis argumentas, galintis pateisinti absurdiškus vertinimus, kuriuos matome rinkose. Akcijos niekada nebuvo tokios brangios, lyginant su BVP, apyvarta, mokamais dividendais ar įmonių turtu. Palūkanų premijos, už kurias skolinama merdijančioms įmonėms, niekada nebuvo tokios žemos. Atsainumas, su kuriuo metami pinigai į tokias nesąmones, kaip kriptovaliutos, kvantinės mechanikos kompiuterių startuoliai, ar trigubo sverto rinkose listinguojami fondai, niekada nebuvo toks pasibaisėtinas.
Šis visuotinis jau tuoj sprogsiančios infliacijos lūkestis savo ruožtu maitina kitus lūkesčius, kurie būtų infliacijos pasekmė – augančias ilgalaikes palūkanas, eksponentiškai kylančią aukso kainą, ar garantuotą nekilnojamojo turto grąžą.
Bet juk iš tiesų priežastis, kodėl visi tiki, kad infliacija augs – tai paprasčiausiai viltis, kad nepaisant absurdiškų rekordų, visos tendencijos išsilaikys toliau, visų turto klasių kainos augs ir toliau, ir mes visi tapsime turtingi, per daug nesistengdami. Tiesiog reikia būti kantriam, tikėti, nepanikuoti, neparduoti, nekvestionuoti ir negalvoti.
Ar aš pats manau, kad infliacija kažkada kils? Tikrai taip. Nes infliacija yra mažesnis blogis, nei bankrotai, jei norime rasti kelią iš perdėto įsiskolinimo akligatvio. Bet prieš tai turėsime išgyventi niekieno nelaukiamą juodą defliacijos periodą, dėl trijų priežasčių:
- Visi jau maksimaliai pastatė ant infliacijos scenarijaus: prisipirko turto, kiek galėjo, prisirinko paskolų, tikėdamiesi, kad infliacija jas sudegins. Investuotojų šventinis laivas barška nuo sverto, ir menkiausias vėjo dvelksmas jį paguldys ant šono, o svyruojančios turto kainos galutinai pribaigs jau ir taip apatišką vartotojų nuotaiką.
- Infliacija atsiranda dėl visuotinai augančių pajamų, o vis ryškėjanti tendencija – augantis nedarbas, kai pramonės sektorius nepajėgia atsilaikyti prieš kinų dempingą, o paslaugų sektorių nukraujuoja dirbtinio intelekto pabaisa. Vienintelis išsigelbėjimas – masinis valstybių ir centrinių bankų pinigų spausdinimas, bet
- Politikai neturės mandato spausdinti, kol visuomenės nebus apėmusi mirtina defliacijos ir kracho baimė. Rinkėjai labiau už infliaciją nekenčia tik milijardierių, kurie neišvengiamai pasiims didžiausią prispausdintų pinigų dalį.
Retkarčiais rinkose pasitaiko proga statyti už tam tikrą scenarijų, net nepaisant ekonominių prielaidų ar jų pagrindimų. Statymas uždirbs tiesiog todėl, kad visi kiti jau pastatė ant priešingo scenarijaus, o kaina, už kurią perkate, yra tokia nudempinguota, kad gali tik kilti.
Šiandien pasitaikė kaip tik tokia proga. Statau už defliaciją – ir tuo pačiu ir visų priešingų statymų subyrėjimą: akcijų ir aukso krachą, krentančias palūkanas, sprogstančias rizikos premijas, kriptovaliutų ir kitų nesamonių sugriuvimą. Tai ir suteiks politikams mandatą spausdinti. Tada ir ateis visų laukiama infliacija, bet nebedaug kas dar turės galimybių iš to pasipelnyti.
Leave a Reply