Sklando memai, kad Europoje neįmanoma inovuoti ar sukurti verslo. Kad į Europą neverta investuoti, nes čia niekas nenori ir nemoka dirbti, mokesčiai bet kokį verslą numarins, o reguliatoriai bet kokį inovatorių pasmaugs. Bet jei tai tiesa, kodėl Europa turi tokį milžinišką prekybos balansą su JAV?
Požiūrio klausimas.
Skirtingos Europos ir JAV finansų sistemų šaknys
Per Devynerių Metų karą, 1690 m. Bičio Kylo mūšyje, Anglijos flotilė patyrė skaudų pralaimėjimą prancūzams, ir Wilhelmas Trečiasis nebežinojo, kaip išsikasti iš duobės. Iždas buvo tuščias, o karo laivai brangiai kainuoja. Grupė Londono pirklių pasiūlė vyriausybei paskolą mainais į teisę įkurti nacionalinį banką. Taip gimė Anglijos bankas – institucija, pradėjusi leisti banknotus ir tvarkyti valstybės skolą.
Po šimtmečio, Prancūzija savo ruožtu buvo atsidūrusi panašioje situacijoje. Po revoliucijos šalies finansai buvo chaotiški – valiuta nuvertėjusi, skola išaugusi, pasitikėjimas valstybės pinigais – dans les chiottes. Taigi, 1800 m. Napoleonas Bonapartas nusprendė, kad tvarkai atkurti reikia stipraus, nepriklausomo finansinio instituto, ir nukopijavo anglus – įsteigė Banque de France. Kaip ir pas anglus, tai taip pat buvo privačių akcininkų valdomas, bet valstybės remiamas bankas, turėjęs stabilizuoti valiutą ir finansuoti ekonomiką. Netrukus bankas gavo teisę leisti banknotus Paryžiuje, o vėliau – visoje šalyje.
Šie du precedentai sukūrė modernią Europos finansinę sistemą – centralizuotą, biuriokratinę, kuruojamą valstybių, skirtą finansuoti milžiniškiems projektams, teikiančią prioritetą stabilumui, o ne pelnui.
JAV finansų sistema kūrėsi visai kitaip. XVIII amžiaus pabaigoje jauna valstybė neturėjo nei autoriteto, nei stiprių institucijų, nei turto. Žmonės vertėsi, kaip galėjo. Tuo metu Niujorkas buvo sparčiai augantis prekybos uostas, kuriame prekiautojai rinkosi po dideliu samanotu medžiu Volstryto gatvėje. 1792 m. 24 brokeriai čia pasirašė vadinamąjį „Buttonwood Agreement“ – susitarimą prekiauti vertybiniais popieriais pagal vienodas taisykles. Taip gimė pirmoji JAV finansinė institucija – paremta garbės žodžiu, decentralizuota, ieškančią pelno, kur kiekvienas sukosi, kaip galėjo.
Dabartinė JAV finansų sistema veikia tais pačiais principais – skatinamas verslumas, finansuojami privatūs projektai, kurie vertinami pagal perspektyvas, o ne dėl kažkokios valstybės garantijos.
Tai reiškia, kad jau porą amžių, kol Europos bankininkai stengiasi susidraugauti su politikais, JAV finansininkai verčiasi per galvą, bandydami užsidirbti komisinius suvesdami investuotojus su pramonininkais, inovatoriais, ir sukčiais.
Kaip doleris tapo niekuom neparemta rezervine valiuta
Antras Pasaulinis Karas užbaigė tai, ką Pirmasis pradėjo – visiškai bankrutavo Europą, ir išstūmė JAV į nekvestionuojamo turtuolio, pramonės lyderio, ir vienintelio galimo stabilumo garanto, poziciją. Savo ruožtu JAV – nenorėdamos pakartoti Versalio Sutarties klaidų, ir kuo greičiau atstatyti Europos šalių ekonomikas, kad užkirstų kelią kraštutinėms politinėms partijoms – paleido Maršalo Planą: masyvias investicijas į Europos infrastruktūrą ir pramonę. Japonija taip pat gavo savo ekvivalentą – GARIOA (Government and Relief in Occupied Areas) ir EROA (Economic Rehabilitation in Occupied Areas).
Paraleliai, JAV įsteigė Breton Vuds sistemą, garantuodama visų šalių valiutų vertę doleriu, o dolerio vertę – aukso atsargomis Knokso Forte, Kentukyje.
Šios dvi iniciatyvos – ekonomikos finansavimas, ir finansinio stabilumo garantas, padėjo JAV šalininkėms atsistatyti po karo, ir klestėti. Tik va, įsikišo prancūzai. Šarlis de Golis, išdidus Pranczūzijos prezidentas, išrinktas po Sueco Kanalo krizės, kur prancūzus ir britus amerikiečiai pastatė į savo vietas, nusprendė atsikeršyti. Jis 1965 m. pradėjo reikalauti, kad JAV laikytųsi savo duoto žodžio Breton Vuds konferencijoje, ir leistų keisti dolerius į auksą, ir leistų tą auksą parsigabenti namo, į Napoleono įsteigto Banque de France seifą.
Nuo Breton Vuds konferencijos 1944 m., Prancūzijos ekonomika, matuojant JAV doleriais, 1965-aisiais buvo išaugusi virš trijų kartų, nuo 29 milijardų iki 100 milijardo. O aukso kursas doleriais nebuvo pasikeitęs, net truputį nukritęs – nuo 36,25 iki 35,50. Savaime suprantama, ilgai taip tęstis negalėjo, ir po kelių metų, 1971-aisiais, Ričardas Niksonas buvo priverstas pasiduoti – sustabdė dolerio konvertabilumą į auksą, ir paleido aukso kainą į rinkos rankas. Prancūzai atsikeršijo.
Bet kokia kaina! Nestabilumas kursto nestabilumą, ir 1973 m. rudenį, Naftą Eksportuojančių Šalių Organizacija, daugiausia arabų šalys, paskelbė naftos embargą prieš šalis, remiančias Izraelį Jom Kippur karo metu. Naftos kaina šovė į viršų, o tarp JAV ir OPEC atsirado milžiniškas prekybos disbalansas – arabų princai pradėjo skęsti doleriuose, kuriuos gavo už naftą.
Kad išspręstų šį disbalansą, kuris grąsino sužlugdyti dolerio kursą, JAV jau 1974 m. pradžioje su arabų princais sudarė neformalią sutartį. Kadangi naftos embargo pavyko, arabų princai staiga sėdėjo ant milžiniško turto – naftos išteklių, kurie, pasirodo, buvo be galo vertingi. Tuo pačiu metu, tie patys arabų princai buvo santykinai beginkliai norint apginti tą turtą. Taigi, JAV pažadėjo arabų princus savo kariuomene ginti nuo bet kokios išorinės agresijos, su viena sąlyga – kad šie savo ruožtu nepardavinėtų dolerių daugiau, nei jiems reikia normaliam pragyvenimui. O likusius dolerius investuotų atgal į JAV. Taip gimė petrodoleris.
JAV prekybos disbalansas toliau augo, bet sutarties su arabų princais dėka dolerio kursas nesmuko žemyn, nes doleriai, kurie iškeliaudavo iš šalies, kaip mat grįždavo atgal, į JAV obligacijas, akcijas, ir kas tik po ranka papuolė. Volstrytas pradėjo klestėti – staiga atsirado garantuota paklausa investicijoms, tik rask, kur dėti pinigus. Prisiminkite – JAV finansų sistema nepriklausė nuo valstybės garantijos, viskas buvo palikta žmonių valiai ir verslumui.
Petrodolerio sistema veikė taip gerai, kad dolerio kursas, nepaisant prekybos disbalanso, net pradėjo augti. JAV pramonė pamažu tapo nekonkurencinga, eksportai smuko žemyn, o importai didėjo. Tai dar sparčiau augino JAV prekybos disbalansą, šį kartą ne tik su arabų princais, bet ir su visu pasauliu. Paprastai toks disbalansas gana greitai normalizuojasi, nes per daug importuojančios šalies valiuta smunka žemyn, ir jos pramonė vėl tampa konkurencinga. Tik va – Volstrytas jau buvo atidirbęs savo verslo modelį, su malonumu priimdavo dolerius paklydėlius atgal, ir dolerio kursas net negalvojo kristi. Nuo 1980-ųjų JAV akcijų rinkos pradėjo nesustabdomą kilimą aukštyn, ir visi norėjo savo dolerius investuoti į JAV akcijas, o ne juos parduoti už kažkokius nusususius frankus ar kronas.
JAV “sėkmės” formulė
Taip susikūrė nauja pasaulio stabilumo formulė: doleris vėl tapo rezervine valiuta, nes niekas tiesiog nenorėjo jo parduoti, ir verčiau atiduodavo Volstrytui, kad uždirbtų daugiau dolerių. Šie du fenomenai – JAV prekybos disbalansas, ir augantys JAV akcijų indeksai, yra neatsiejami to pačio mechanizmo dantračiai.
Toks mechanizmas negalėjo atsirasti Europoje, kur finansų sistema centralizuota, biurokratinė, paremta racionalumu ir projekcijomis. Mums, europiečiams, tiesiog nepadoru imti daugiau pinigų, nei reikia. Pas mus dominuoja kitos vertybės – mokslas, kultūra.
Volstrytui mokslas ir kultūra nė motais. Volstrytas paims tiek pinigų, kiek jam duosite, ir ras, kur juos padėti. Jei neras, sukurs kažkokią finansinę inovaciją, sustruktūruos obligaciją iš oro, ir ten sukiš pinigus. Tokio požiūrio dėka Volstrytas tapo pasaulio finansų centru, kur pramonininkams, inovatoriams ir sukčiams daug lengviau gauti investiciją, nes augantis JAV prekybos disbalansas garantuoja vis daugiau dolerių, kuriuos reikia kažkur investuoti. Pradėjo kartotis finansų rinkos burbulai – Maiklo Milkeno šlamštinių obligacijų burbulas, Interneto burbulas, beverčių hipotekų burbulas.
Dolerius, kuriuos mes, europiečiai, uždirbame eksportuodami savo produkciją į JAV, sąžiningai investuojame atgal į amerikiečių rinkas, ir kas dešimt metų prarandame eilinio finansų burbulo sprogime, vardan stabilumo. O pinigų nemažai – priklausomai nuo šaltinių, Europos prekybos balansas su JAV siekia nuo šimto iki trijų šimtų milijardų per metus.
O kad mes, europiečiai, toliau investuotume savo sunkiai uždirbtus pinigus į Volstryto burbulus, Volstrytui svarbu palaikyti tikėjimą, kad tik Volstryto dėka uždirbsime tiek, kad neapsimokėtų dolerių konvertuoti į eurus ar jenas ar auksą. Todėl puoselėjami memai, kad tik JAV įmanoma sukurti sėkmingą verslą, tik JAV įmanoma inovuoti, kad Europa per daug reguliuoja, kad Europoje per dideli mokesčiai, kad čia nėra talento.
Bet jei Europa nemoka inovuoti, jei čia per dideli mokesčiai, jei mes tokie beviltiški lūzeriai, paaiškintike man, kodėl toks didelis mūsų prekybos balansas su JAV?
Mes tiesiog sėkmę matuojame skirtingais matais. JAV stumia aukštyn savo akcijų indeksų kotiruotes, kol nenusprogsta. O mes tiesiog tyliai auginame prekybos balansą.
Gal artėja laikas naujam Šarliui de Goliui?
Leave a Reply